Filmas „Kaimietis” plėtojamas per dviejų vienas kito nepažįstančių žmonių monologus. Šie monologai priklauso filmo herojui, jaunam skulptoriui, kuris ruošiasi išvažiuoti iš savo šalies, ir filmo herojei, studentei, kuri ką tik išvažiavo. Abu personažai nėra tipiški ekonominiai ar politiniai imigrantai. Juos sieja bendras naujų patyrimų bei naujo kultūrinio konteksto troškimas. Jaunuoliai rausiasi po kiekvienam svarbius dalykus, pernelyg nepaisydami linijinio pasakojimo. Vizualinė filmo struktūra kuria šių dviejų dokumentinių pasakojimų vizualią įtaigą, nerodydama pačių pasakotojų. Skulptorius kalba rodydamas paties sukurto nacionalinio herojaus portretą, o studentės monologą lydi jos pirmų dienų svetimame mieste nuotraukos. Pirmosios kelionės, persikėlimo ir naujų patyrimų refleksijos lyginamos su paliktos vietos, miesto, kurį jie gerai pažįsta, vaizdais; nuo pirmųjų jų išvykimo momentų jis tampa prisiminimų objektu.