Tarptautinis Kauno kino festivalis: apie tiltus, maršrutinius autobusus ir kuprines

Tarptautinis Kauno kino festivalis liepos mėnesį parengė specialią programą elektroninės muzikos festivalio „Tundra“ lankytojams. Kasmet specialią muzikos programą „Muzika keičianti pasaulį“ rengiantis festivalis ne pirmus metus broliaujasi su vienu didžiausių ir seniausių Lietuvos vasarinių muzikos festivalių. Kauno kino festivalio direktorė Ilona Jurkonytė ir programos sudarytojas Tomas Tengmarkas, pakuodamiesi kuprines kelionei į Zarasų rajoną, kuriame jau dunksėjo Tundra, stabtelėjo trumpam pašnekesiui apie artėjantį Tarptautinį Kauno kino festivalį, kuris Kauno ir Vilniaus žiūrovus šiais metais aplankys spalio 1 - 17 dienomis.

(Tekstas publikuotas žurnalo „Kinas“ liepos mėn. numeryje. Pateikiamas pilnas pokalbis.)

Gintarė Kavaliūnaitė: Kino festivaliai Lietuvoje jau tapo neatskiriama kultūros dalimi: organizuojami įvairių šalių filmų, įvairių formatų kino festivaliai. Koks šiame kontekste yra Kauno kino festivalis?

Tomas Tengmark: Mes tiesiog norime parengti kuo įdomesnę programą, į ją įtraukdami temas, kurios mums rūpi. Tiesą sakant, mes net nelabai paisome, ar filmai turi daug ar mažai apdovanojimų...

Ilona Jurkonytė: Daugelis ne didžiųjų pasaulio festivalių tiesiog ieško vadinamųjų didelių filmų. Bet mes visada pirmiau žiūrime patį filmą ir tik paskui pasižiūrime, kokius apdovanoijmus jis yra gavęs. Mes įsimylime filmus, ne jų apdovanojimus. Mūsų tikslas – atradimai ir noras, kad mūsų programa Lietuvos kontekste suskambėtų, turėtų savo spalvą, garsą...

T.T.: Kauno kino festivalio prioritetas – filmai, turintys meninį ir socialinį užtaisą. Mes norime rodyti filmus, kurie byloja apie kiną kaip meną ir apie pačią visuomenę.

I.J.: Mane maloniai nustebino vienas mūsų festivalio apibūdinimas – esame reiklūs žiūrovui.  Ne taip, kaip kiti renginiai, mes nepataikaujame žiūrovui, bet norime, kad žiūrovas ateitų pas mus. Tiesą sakant, toks apibūdinimas privertė mane susimąstyti. Tikėjau, kad kiti festivaliai taip pat kelia sau panašius reikalavimus, tačiau dera pripažinti, kad Lietuvos kino rinkos ir audiovizualinio raštingumo situacijoje išties matome nemažai kompromisų komercializacijos kryptimi. Atsisakau vertinti, ar tai gerai, ar blogai. Mūsų tikslas - veikti mąslaus kino srityje ir gausinti tokio kino žiūroviškumą.

G.K.: Ką manote apie Lietuvos kino industrijos padėtį?

T.T.: Kalbant apie kino festivalius, manau, kad šioje srityje sekasi neblogai. Tiesa, gaila, kad Lietuvoje labai trūksta sveikos diskusijos tarp kino festivalių. Vietoj to, kad aktyvūs šios srities veikėjai susėstų ir sutartų, kaip maksimaliai praturtinti Lietuvos audiovizualinę sritį, festivaliai rungiasi, kopijuoja vieni kitus, konkuruoja, kartais net taiko nelabai gražius metodus vieni kitų atžvilgiu... Pavyzdžiui, Norvegijoje yra 8 svarbūs kino festivaliai: kiekvienas iš jų yra labai specializuotas, dirba savo srityje ir tokia sistema puikiai veikia.

I.J.: Taip, festivalių nesusikalbėjimai ypatingai liūdina. Konfliktai tarp festivalių – vieša paslaptis. Mes labai stengiamės išlikti nuošaly nepagrįstų konfliktų. Kalbant bendrai apie kino industrijos padėtį, reikėtų visos skundų knygos jai aprašyti. Mane labiausiai liūdina kino edukacijos ir bendrai kino įvairovės ekrane trūkumas. Vilniuje padėtis lyg ir geresnė nei kituose Lietuvos miestuose, tačiau ir tai ji nėra pakankama. Manau, mąslaus (nekomercinio) kino sklaidos padėtis yra labai panaši į visuomeninio transporto Kaune padėtį – po 20.30 visuomeniniu transportu niekur negalima nusigauti, nes nepriklausomi vairuotojai ir grafikų sudarinėtojai mano, kad po 20 valandos nėra keleivių, o keleiviai nustoja po 20 valandos eiti į gatves, nes nėra visuomeninio transporto ir niekur tokiu būdu nenusigausi. Tad gatvėse tuščia. Lygiai kaip gali būti tuštoka ir mąslaus kino seansuose, kuris būtent dėl to išties tampa nekomerciniu ir nyksta iš ekranų. Uždaras ratas. Kažkas juk turi patikėti žiūrovu ir pralaužti ledus ne vien Vilniuje, ar ne?

G.K.: Ne paslaptis, kad mums nuolat tenka važinėti maršrutu Kaunas – Vilnius – Kaunas. Panašu, kad Vilnius yra traukos centras, be kurio daugelio reikalų nesutvarkysi. Ar nenorėtumėte persikelti į Vilnių? Ar neatrodytų viskas paprasčiau?

I.J.: Mes pradėjome kiek iš kito galo. Nebuvo taip, kad trūks plyš norėjome rengti kino festivalį ir tuomet nutarėme jam rasti vietą. Pirmiausiai mes „turėjome“ Kauną, kuriame buvo tuščia gero kino. Tiesą sakant, net vylėmės, kad kas nors kitas imsis iniciatyvos. Tad kartą ėmėm ir nutarėm, kad festivalis bus mūsų priemonė atkreipti dėmesį į drastiškai uždarinėjamus kino teatrus, prastą mąslaus (nekomercinio) kino platinimo padėtį , menką paramą kino gamybai, dėmesio nebuvimą kino raštingumo projektų vystymui.

G.K.: Kaip sufleruoja pavadinimas, Tarptautinis Kauno kino festivalis yra prisirišęs prie vieno miesto. Kiek svarbus šis ryšys festivaliui, ir kiek – miestui?

T.T.: Kitose šalyse kino festivalių nauda miestams, kuriuose jie rengiami, nė kiek neabejojama. Kaune kino festivalio nauda gal dar ne iki galo suvokiama. Kino festivalis yra svarbus ne vien kino industrijai, bet ir ekonomikai bei miesto įvaizdžiui bendrai.

I.J.: Mes tampriai susiję su Kaunu, nes mūsų šaknys yra ten. Kitas sąlyginai su geografija susijęs aspektas - Kauno kino festivalis siekia skleisti toleranciją, nes paties tarptautinio festivalio esmė – būti susijusiu ir su pasauliu, su įvairiomis pasaulio šalimis. Mums patinka įsivaizduoti, kad mūsų filmų programa tiesia tiltus tarp Kauno ir pasaulio.

G.K.: Taip, mes tikime decentralizacija. Juk reikia kurti tiltus ne vien tarp Vilniaus ir Maskvos ar Vilniaus ir Briuselio.

I.J.: Mes stengiamės Kauną paversti gražesne, mąslesne vieta. Taip pat siekiame sukurti sąlygas, kuriose netarptų tas nelemtas izoliacijos jausmas, kuris neretai Kaune vis dar apninka.

G.K.: Dar tik pati liepos pradžia, mes kaip tik rengiamės į Tundros elektroninės muzikos festivalį, iki Kauno kino festivalio liko dar trys mėnesiai, bet gal jau galime atskleisti, ką išvys šio festivalio žiūrovai?

I.J.: Labai džiaugiamės šiemet galėdami Kauno kino festivalį pradėti naujausiu Šarūno Barto filmu „Eurazijos aborigenas“. Mums patinka ne tik šis režisierius, bet ir geografinis šio filmo aspektas! Ypatingai malonu ir dėl to, kad Kauno kino festivalyje savo kūrybą sutiko parodyti menininkas Deimantas Narkevičius, kurio kinematografinis jautrumas išties jaudina. Taip pat smagu, kad pirmą kartą kartu su Mediadesk Lietuva Kaune bus surengtas scenarijaus rašymo seminaras. Šiemet taip pat daugiau dėmesio skirsime animacijai. Iki šiol mes festivalyje rodydavome tik ilgametražius filmus, tačiau šiemet atveriame duris ir trumpametražiams.

T.T. : Ypatingai nekantraujame Kauno kino festivalyje dar kartą susitikti vengrų režisierių Szabolcs Hajdu – Kauno kino festivalio pirmąjį svečią, kuris 2007 m. rugsėjo 28 d. atvyko pristatyti patį pirmąjį šio festivalio istorijoje filmą. Šiemet S. Hajdu atvyksta su savo naujausiu filmu – užburiančiu pasakojimu – „Paskalio biblioteka“ (Bibliotheque Pascal).
Kartais sulaukiame priekaištų, kad rodome mažai lietuviškų filmų. Palaipsniui mėginame pasitaisyti. Mums patinka lietuviškų filmų neatskirti į atskirą programą, o „įmaišyti“ tarp kitų festifvalio filmų pagal temas, filmų pobūdį. Taip lietuviški filmai lyg sklandžiau įsilieja į programą.
I.J.: Svarbu, kad mes ieškome premjerų. Ir tai vėlgi atskira tema diskusijai... Tikime, kad artimu metu Lietuvos kino režisieriams bei prodiuseriams taps įprasta rengti savo kūrinių premjieras Kauno kino festivalyje.

G.K.: „Tai įmanoma“, pasak šiųmetinio pasaulio futbolo čempionato šūkio. Beje, teko girdėti, kad šis šūkis suerzino  Pietų Afrikos Respublikos, kurioje vyko čempionatas, gyventojus.

I.J.: Panašiai kaip „Ir Kaune gyventi galima!“

(Audriaus Kriaučiūno fotografija iš Kauno Spurginės.)