Daniel Chanoch pristatys filmą "Pica Aušvice". D. Chanoch gimė 1932 m. vasario 2d. Kaune. Čia, Rotušės aikštėje esančiame name, pažymėtame nr. 13, jis praleido vaikystę, pažino gimtojo miesto gatves, tyrinėjo jį supantį pasaulį. Danielis buvo jauniausias iš trijų vaikų pasiturinčioje prekiautojo mediena ir jo žmonos šeimoje. Chanoch šeima – viena seniausių žydų šeimų Lietuvoje, savo atsiradimą mūsų šalyje skaičiuojanti nuo 1388 m., kai kartu su

dar 6000 žydų apsigyveno Lietuvos teritorijoje Vytauto Didžiojo kvietimu bei gavo didžiojo kunigaikščio privilegijų prekybai ir amatams vystyti. Chanoch pirmtakai įsikūrė Trakų bei Žaslių apylinkėse.

Taikų ir ramų šeimos gyvenimą nutraukė 1941 m. vokiečių okupacija. Būdamas aštuonerių metų Danielis savo akimis regėjo į Kauną įžygiuojančius kareivius ir buvo kiek sutrikęs: „Man jie atrodė gražūs. Labai organizuoti. Buvo sunku atsitokėti, nes visada atrodė, kad kariai kovoja su „blogiečiais“. Bet realybė išaiškėjo labai greitai, kai žydų tautybės asmenys buvo pradėti suiminėti, kankinti ir žudyti. „Laimingieji“, tarp jų ir Danielis su šeima, papuolė į Kauno getą. Čia jiems kartu su kitomis žydų šeimomis teko kovoti su maisto stygiumi, ieškoti medienos šilumai, nešioti skaudžiai ženklinančias ir stigmatizuojančias geltonas Dovydo žvaigždes ant krūtinės.   

1944 m. Kauno getas buvo likviduotas. Rusų frontas artinosi ir naciai nusprendė visus gete esančius žmones deportuoti. Pirmoji stovykla, į kurią pateko Chanoch šeima, buvo Štuthofo koncentracijos stovykla. Nuo tada, kai atsidūrė čia, Danielis daugiau niekada nebematė savo mamos ir sesers. Nuo tėvo ir brolio buvo atskirtas išsiuntus jį į Dachau ir Auschwitz Birkenau koncentracijos stovyklas. Paskutinė stovykla, į kurią pateko Danielis, buvo Mauthausen stovykla Austrijoje. Šią stovyklą jis vadina „Pragaro kampu“ ir savo pasakojime atskleidžia kraupius gyvenimą čia atspindinčius faktus: „Ši stovykla buvo gyvatės galva, ji – viena baisiausių stovyklų. Gyvenimo sąlygos čia buvo nepakenčiamos, ypač sunkios, ir vokiečiai kaliniams virdavo sriubas su žmonių mėsa. Aš tebuvau vaikas, bet to, ką mačiau, niekada nepamiršiu.“

Daniel‘is buvo išlaisvintas 1945 m. gegužės 5d, JAV armijos 71-osios Pėstininkų divizijos karių. Jis matė žydų karius, tarnavusius JAV pajėgose: „Tie vaikinai rinko mus kaip savo vaikus“, sako jis. Kai pasiekė Izraelio krantus, Daniel‘iui buvo 12-13 metų, būtent tiek sulaukęs žydų berniukas jau laikomas vyru.

Dabar, po šešiasdešimt penkerių metų, D. Chanoch 78-eri. Jis – tėtis bei senelis, taip pat sėkmingas verslininkas, subtropinių medžių specialistas, besispecializuojantis vynuogių auginime. Užkopęs ant savo namo Jeruzalės apylinkėse, Karmei Yosef kaime, stogo jis gali gėrėtis neaprėpiamomis Izraelio kalvomis. Po ilgų nesimatymo metų ir vėl gali bendrauti su savo broliu. Bet iš kamino rūkstantys juodi dūmai meta šešėlį ant pozityvių emocijų, net ir čia jis turi tai, kas primena skaudžią praeitį.

D. Chanoch yra vienas iš 360 000 Holokaustą išgyvenusių žmonių, gyvenančių Izraelyje. Jo kelionė iš koncentracijos stovyklų į Izraelį, pilnaverčio gyvenimo čia sukūrimas parodo žmogaus stiprybę, jėgą, valios galią. Pasakodamas savo asmeninę istoriją jis atlieka švietėjišką misiją, neša visuomenei žinią apie vieną baisiausių nusikaltimų žmonijai. „Netikėkit jokiais diktatoriais“ – taip D. Chanoch sakė viename susitikimų su jaunąja karta metu.

Šiandien, esant galimybei, D. Chanoch prisijungia prie ekskursijų po koncentracijos stovyklas, taip tarsi norėdamas įrodyti, kad net ir žiauriausi režimai negali sunaikinti humaniškumo bei palaužti stiprios žmogaus dvasios. Vienos tokių D. Chanoch kelionių pagrindu dr. Amela Einat parašė knygą. Ilgainiui idėja nuo literatūrinio istorijos pateikimo persikėlė į kinematografinį, dr. A. Einat pasiūlė režisieriui Moshe Zimerman sukurti filmą, kurį ir pamatys Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovai.