Į pradžią
sfile_

Susitikimas su režisierium Béla Tarr

sfile_
  • 2010 spalio 9d. 17:00  Forum Cinemas, salė 4, , Kaunas
Béla Tarr pristato filmą "Šėtono tango".

Tarptautinio Kauno kino festivalio ir Vengrų kino instituto bendradarbiavimo vaisius – vengrų režisieriaus, scenaristo ir buvusio aktoriaus  Bélos Tarros retrospektyva bei viešnagė Lietuvoje. Šis, vienu originaliausiu šiandienių kino avangardistu tituluojamas, kūrėjas gimė 1955 m. darbininkų šeimoje Vengrijoje, Pečo mieste. Būsimasis režisierius augo sostinėje, Budapešte, kur būdamas vaikas motinos vedinas sudalyvavo Vengrijos nacionalinės televizijos organizuojamame aktorių atrankoje televizinei dramai pagal Levo Tolstojaus romaną „Ivano Iljičiaus mirtis“. Dešimtmetis aktorius tuomet nurungė visus varžovus, pretendavusius į pagrindinio herojaus sūnaus vaidmenį. Neskaitant epizodinio vaidmens Miklóso Jancsó filme „Monstrų sezonas“ („Szörnyek évadja“, 1986), aktorystės amato B. Tarras daugiau nesiėmė.

Pats režisierius užsimena kadaise turėjęs apsiracijų tapti filosofu, o filmų kūrimas buvo tarytum antraplanė veikla, hobis. Pirmoji mėgėjiška juosta buvo susukta kūrėjui beesant šešiolikos, vėliau sekė dar keli 8 mm trumpametražiai filmai, dėl socialistinio režimo ypatumų užkirtę kelią B. Tarrui kibti į filosofijos studijas.

Taigi teko imtis kino meno, kur, kaip vėliau bus matyti, atsiskleidė ir talentingo metafiziko įžvalgos.

1981 m. jis baigė režisūrą Budapešto aukštojoje kino mokykloje. Iš pradžių jo filmų temos aktualizavo 9-ojo dešimtmečio visuomenės, esančio už „geležinės uždangos“ problemas, o pagrindiniais personažais aurorius rinkosi gyvenimo paraštėse esančius veikėjus. Vėliau B. Tarrą labiau dominti ėmė filosofinės problemos, žmogaus prigimties klausimai, žmogaus prigimties galvosūkių, vienatvės, dvasios pakrikimo, neįgalumo tematika.

Retrospektyvos metu ketinama parodyti vadinamojop ankstyvojo autoriaus etapo juostas: niūrią 1970-ųjų Vengrijos atmosferą perteikianti drama „Šeimos lizdelis“ („Családi tűzfészek“, 1979), socialinis, komunistinės epochos darbininkų šeimos skurdą, depresiją atspindintis filmas „Standartiniai žmonės” („Panelkapcsolat“, 1982 m.), pelnęs specialų apdovanojimą Lokarno tarptautiniame kino festivalyje (Šveicarija), taip pat pesimistiška bei įtempta drama „Rudens almanachas“ („Öszi almanach“, 1984 m.), vėlgi, įvertinta Ernesto Artarios apdovanojimu kino festivalyje Lokarne.

Taip pat dėmesio sulauks ir vėlyvoji kūryba. Tai – ekscentriškos (daugiau nei 7 val) trukmės filmas „Šėtono tango“ (1994 m.), pelnęs B. Tarrui pasaulinį pripažinimą. Ši László Krasznahorkai romano motyvais sukurta kino juosta dažnai apibūdinama kaip vienas svarbiausių 10-ojo dešimtmečio kino kūrinių, išplėtęs kino kalbos ribas, inspiravęs kitus režisierius. Pagal tango schemą sukurtas filmas – šeši žingsniai pirmyn, šeši atgal - nukelia į apleistą, pokomunistinį Vengrijos kaimelį. Laikas čia amžiams sustojęs, lietus nesiliauja lijęs, o vieniši gyventojai niekaip neišsivaduoja iš amžino snaudulio. Jie laukia ir tikisi, jog štai pasirodys juos pažadinsiantis Mesijas, idant gyvenimas vėl prasidėtų. Ir Mesijas pasirodo... „Šėtono tango“ 1994 m. nuskynė laurus „Caligari“ Berlyno tarptautiniame kino festivalyje Vokietijoje, „Age d‘Or“ Briuselio tarptautiniame kino festivalyje Belgijoje, taip pat gavo specialųjį prizą Budapešto vengriškų filmų savaitėje, Vengrijoje. Taip pat festivalio ekranuose – „Verkmeisterio harmonijos“ („Werckmeister harmóniák“, 2000 m.), „Žmogus iš Londono“ („A Londoni férfi“, 2007 m.) su „Oskaro“ laureate Tilda Swinton. Pastarojoje juostoje pasakojama apie geležinkelio iešmininką netikėtai tapusį kriminalinio įvykio liudininku. Mistinė kriminalinė drama 2007-ųjų Kanų kino festivalyje buvo nominuotas „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimui.

Nepaisant skirtumų, visus autoriaus kūrinius vienija vaizdų kalba. Nepamėgdžiojamas, savito stiliaus meditacinis kinas, dažnai lyginamas su Miklósu Jancsó, Andrejaus Tarkovskio, Michelangelo Antonioni, Theo Angelopoulusu, Aleksandro Sokurovo, Šarūno Barto kūryba. Pats režisierius meninius sprendimus argumentuoja atvaizdavimu tokios realybės, kokią mato ją esant. Viename interviu autorius užsimena, jog „filmas - tai vaizdas, ritmas, garsų kompozicija, žmogaus žvilgsnis, labai intensyvus ryšys tarp herojaus ir žiūrovo“. Perteikdamas tai, ką jaučia, B. Tarr tiki, jog auditorija patirs tą patį. Daugumai filmų būdingi juodai balti tonai ir nuolatos pasikartojantis lietaus motyvas. Filmuose ryškūs bendruomenės irimo, pakrikimo atspindžiai. Ištęstuose kadruose filmo laikas artėja prie realaus, tačiau vietoje nuobodulio žiūrovas veik prieš savo valią įtraukiamas į hipnotizuojančio kino ekrano vaizdinių tėkmę.

Retai su žiniasklaida bendraujantis bei apie įkvėpimą nemėgstantis pasakoti nekonvencinio kino atstovas viename pokalbyje įvardija keletą jam pačiam esminių europietiškos kultūros bruožų. Tai – rusiškas sentimentalumas, vengriškas liūdesys ir portugališkoji melancholija. Aptardamas kinematografininkus, kuriais žavisi, B. Tarras mini tokius vardus kaip Jean-Lucas Godardas, Robertas Bressonas, Raineris Werneris Fassbinderis, Andrejus Tarkovskis. Čia reikia nepamiršti, kad savita kino kūrėjo vaizdinių kalba įkvėpė ne vieną kitų žymių ir ne vien kino autorių, tai – Susaną Sontag, Gusą Van Santą, Jimą Jarmuschą ir kt.

Šiuo metu kūrėjas gyvena Berlyne, kur universitete dėsto jauniems režisieriams, kuriuos, kaip tvirtina, skatina būti dar radikalesniais už jį patį. Šalia akademinės veiklos šiais metais turėtų pasirodyti naujas jo filmas „Turino žirgas“.