Filme „Naktimis aš skraidau“ vyrai iš Naujojo Folsomo, vieno iš griežčiausio režimo kalėjimų Kalifornijoje, JAV, įsileidžia į savo pasaulį. Šis pasaulis ne tiek susijęs su pavojingomis dramomis, kiek, pasaka vieno iš jų, su izoliacija, proto, širdies ir dvasios uždarumu. Šis intymus dokumentinis filmas pasakoja apie kalinius, daugiausiai nuteistus kalėti iki gyvos galvos, kurie atsisako tokio uždarumo ir stengiasi save išlaisvinti ir išreikšti. Tai jie daro per meną. Filme stebime Naujojo Folsomo kūrybinių užsiėmimų kambarį, girdime kalėjimo poezijos skaitymus, gospelo chorus, gitaromis atliekamą bliuzą kieme ir susipažįstame su daugybe kalinių kūrybiškumo apraiškų. „Naktimis aš skraidau“ – tai pasakojimas apie nuteistųjų kūrybinę ir žmogiškąją kelionę, apie priežastis į ją leistis, apie grožį ir skausmą, su kuriais jie susiduria tame kelyje.

 

Apdovanojimai:
 

2012 m. – „Tempo“ dokumentikos apdovanojimas „Tempo“ dokumentinio kino festivalyje (Stokholmas, Švedija).

2012 m. – „Auksinio vabalo“ apdovanojimas už geriausią dokumentinį filmą Švedijos kino apdovanojimuose (Švedija).

 

Apie režisierių:
 

Michelis Wenzeris, gimęs 1968 m. Stokholme, Švedijoje, yra kompozitorius, kino operatorius ir režisierius. Nuo pat kino kūrėjo karjeros pradžios susidomėjo kalinių kūryba. Pirmajame jo trumpametražiame dokumentiniame filme „Trys Spoono Jacksono eilėraščiai“ (Three Poems by Spoon Jackson, 2003) užfiksuotas nuteistasis, skaitantis savo kurtas eiles telefonu iš kalėjimo. Pirmajame pilnametražiame dokumentiniame M. Wenzerio filme „Naktimis aš skraidau“ tyrinėjama viena didžiausių meno kalėjimuose programų pasaulyje – „Menas pataisos įstaigose“.