Filme Deimantas Narkevičius ir jam artimi žmonės leidžiasi į prisiminimus apie vaikystę ir savo tėvus. Prisiminimų istorija prasideda menininkui keliaujant pajūriu, tęsiasi važiuojant traukiniu į gimtąjį miestą, dar vėliau perkeliama į brolio sapną apie mirusius tėvus, o baigiasi kamerai rodant pilką, atšiauraus grožio mišką. Pasakojime nėra patoso, pompastikos ar istorinės prievartos kritikos, jaučiama tik melancholija ir neišsakytas įsitikinimas, kad žmogus, o ne istorija žymi mūsų pasirinktą kelią. Filmuota su autentiška 7-ojo dešimtmečio rusiška filmavimo įranga.