Keturiasdešimt penkerių Frankas jaučiasi beviltiškai – išsiskyręs su gyvenimo meile jis nusprendžia grįžti iš kaimo į Paryžių. Frankas dokumentuoja savo paskutinę vasarą Alzaso provincijos kaimelyje, naudodamasis ištraukomis iš žiūrimų filmų – visoje Beauvais juostoje nėra nė vieno originalaus kadro. Filme režisierius žiūrovui pristatydamas savo gyvenimo įvykius susieja juos su šių laikų gyvenimo aktualijomis.

„Aš atradau vienatvės skonį, kuris po truputį virto svaiguliu“, - teigia režisierius, leidamas žiūrovui sekti vienerius jo gyvenimo metus. „Nė nemanyk, kad rėksiu“ – tarsi režisieriaus psichoterapija sau. Tai pirmoji Beauvais juosta, į kurią režisierius sudėjo visą savo kūną ir sielą. Filmo kūrėjas anksčiau dirbo programos sudarytoju įvairiuose kino festivaliuose, tad filmų kadrai, kuriuos Beauvais panaudojo savo juostoje, atkeliavo iš mažiausiai pažįstamų kino istorijos užkampių.

Apdovanojimai

Filmas nominuotas tarptautiniame „Dokufest“ dokumentinių ir trumpametražių filmų festivalyje, rodytas Berlyno, Sidnėjaus, Jeruzalės ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose.